Straipsniai > Mokslo ir religijos ryšys viduramžiais

Mokslo ir religijos ryšys viduramžiais

Įvadas

Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais Vakaruose dar tik kūrėsi bei formavosi nauja religija – krikščionybė, o lygiagrečiai su ja – naujos mokslo kryptys, aiškinančios bei siekiančios pagrįsti ir nušviesti krikščionybės pamatus – Kristaus mokymą. Mokslas tuo metu buvo daugiau enciklopedinio pobūdžio, stengtasi vien išsaugoti ir rinkti senovės mokslo fragmentus. Ir tik vėlyvesniais amžiais ( VIII – IX a. ), o ypač - Karolingų laikais, mokslas ir intelektualinė kultūra ėmė atsigauti, kurtis įvairios mokyklos, formuotis naujos mokslo kryptys.Verta pažymėti, jog „mokslo“ sąvoka, bent jau ankstyvaisiais viduramžiais, atskirai nebuvo naudojama. Visa, kas siejosi su pažinimu, tyrinėjimais, siekiu atskleisti, aiškinti, pagrįsti, buvo apibūdinama vienu žodžiu – filosofija. Filosofija buvo apibrėžiama kaip „dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas“; filosofija, teologija, mokslas tuomet nebuvo skiriami; filosofija nebuvo studijuojama kaip atskira sistema, o savyje talpino viską – „laisvuosius menus“ ( artes liberales: trijų (trivium) humaniškųjų menų grupę – gramatiką, retoriką, dialektiką; keturių (quadrivium) realiųjų matematikos ir gamtos mokslų grupę – aritmetiką, geometriją, astronomiją ir muziką ) ir teologiją. Ir nors nuo IX a. filosofija nustojo būti vien mokslų enciklopedija bei imta skirti tik jai būdingas temas – logiką, kosmogoniją, psichologiją, vis dėlto iki pat XII a. ji daug kur tebeturėjo kur kas platesnę reikšmę. Filosofijos kaip atskiros srities samprata susiformavo tik kur kas vėliau.

Gnosticizmas ir patristika

Laikotarpis tarp I ir VI amžiaus – tai krikščionybės ir krikščioniškosios filosofijos formavimosi epocha. Tai taip pat senųjų vertybių žlugimo ir lėto naujų tiesų gimimo pradžia, kultūros centrų persikėlimas iš romėnų ir graikų teritorijų į periferiją, barbarų žemes; tai „kultūros katilo“ laikai, kai formavosi naujos tautos, nauji požiūriai į žmogaus esmę, o taip pat kūrėsi naujos filosofinės ir religinės sistemos. Viena tokių sistemų, jungiančių religiją su filosofija, buvo gnostikų ( „gnosis“ – pažinimas ) kurta dualistinė sistema. Gnostikai rašė senovės graikų, sirų, koptų kalbomis, tačiau nesirūpino nuosekliu savo mokslo išdėstymu, sisteminimu ir skleidimu; jie teigė, jog jų mokslas yra slaptas ir pažinus vien išrinktiesiems, sugebantiems suvokti „gnosis“ – tikrąjį pažinimą. Todėl pakankamai sunku yra nustatyti aiškias gnosticizmo ribas, o viduramžiais būta daug iš gnostikų įkvėpimo besisemiančių sektų; vis dėlto įmanoma atsekti pagrindinius gnosticizmo principus, remiantis išlikusiais gnostikų veikalais ar šių veikalų citatomis bei kritika.

Gnosticizmo pradininku laikomas vėlesniais laikais daug kritikuotas ir eretiku laikytas Simonas Samarietis, save patį laikęs aukščiausiuoju dievu : tėvu, sūnumi ir šventąja dvasia. Kaip Tėvas jis esą gyvenąs Samarijoje, kaip sūnus – Judėjoje Jėzaus asmenyje, kaip šventoji dvasia jis ketinąs apšviesti visus pagonis pasaulyje. Fizinį bei dvasinį pasaulį, anot jo, kuria „akivaizdžioji ugnis“ - absoliutusis pradas, vienintelis visa ko variklis ir priežastis. Neišlikusiame Simono Samariečio veikale „Didžioji pranašystė“ akivaizdžios Heraklito, Empedoklio, Aristotelio, stoikų įtakos; vis dėlto kurdamas savo mokymą, jis taip pat naudojasi Kristaus skelbtomis tiesomis, įpindamas į jas savo paties vaizdinių bei idėjų. Tai tipiškas I amžiaus besimaišančių ir besiformuojančių idėjų kratinys, vienas pirmųjų bandymų susieti pažinimo mokslą su empiriškai nepažinia religija.

II amžiuje išryškėjo nauja gnostikų atskala – ofitai, kurių žymiausias buvo Karpokratas Aleksandrietis. Karpokrato ir kitų ofitų mokymas sako, jog pasaulio istorijos prasmę sudaro ne jo išganymas, bet dieviškosios substancijos atskyrimas nuo tamsos. Tai dar viena gnosticizmo versija, siekianti paaiškinti pasaulį, žmogaus ir dievo būtį, įpinanti tiek Jėzaus Kristaus įvaizdį, tiek pačių ofitų mistines idėjas.
Kiti gnostikai – Bazilidas Siras, Valentinas Egiptietis, taip pat vėlyvojo gnosticizmo tarpsnio manicheizmo, grįsto perso Manio mokymu, skelbėjai kėlė panašias dualistines dievo ir pasaulio sambūvio idėjas : esą dievas nuolat siekia atsiskirti nuo pasaulio ir panirti į savąją transcendentinę būseną, savo ruožtu pasaulis nuolat veržiasi dievo link, tuo pat metu kovodamas su savo materialiaisiais pradais ir chaosu. Manicheizmas vienu tarpsniu net turėjo savo bažnytinę organizaciją ir buvo gan rimtas konkurentas gimstančiai krikščionybei, todėl buvo patrauklus daugeliui to meto mokslo žmonių, tarp jų ir šv. Aurelijui Augustinui.

Vėlyvojo gnosticizmo ir krikščionybės sąveikos laikotarpiu buvo sukurta nemažai įvairių religinių raštų, kodeksų, evangelijų. Daugelis jų, krikščionybei įsigalėjus, buvo paskelbti apokrifais ir naikinami; vis dėlto gnosticizmas turėjo didelį poveikį krikščionių literatūrai, ideologijai bei tikybai ir buvo viena pirmųjų filosofijos mokslo krypčių, siekiančių logiškai pagrįsti ir paaiškinti dievo buvimą, o taip pat Kristaus mokymo esmę. Krikščionybei įsigalėjus, gnosticizmas buvo atmestas kaip erezija, tačiau jo poveikis buvo juntamas iki pat XI amžiaus.

Šalia gnosticizmo pamažu buvo kuriama ir pastarąjį galiausiai užgožusi bei sunaikinusi pirmoji krikščioniškoji literatūra, vadinama patristika, kadangi jos kūrėjai buvo vadinami bažnyčios tėvais ( patres ecclesia ). Patristika neišvengiamai patyrė gnosticizmo, senovinių helenistinių kultūrų, žydų misticizmo įtaką, tačiau palaipsniui išsirutuliojo į atskirą krikščioniškosios bažnyčios mokslą, ilgainiui atmetusį tiek gnosticizmą, tiek kitus mokymus bei idėjas ir paskelbusi juos erezijomis. Pirmieji patristikos raštai turėjo apologetinį atspalvį, juose buvo įrodinėjamas krikščionybės savitumas, intelektualinė, etinė ir moralinė vertė ir pabrėžiamas pranašumas prieš pagoniškąją graikų filosofiją. Klemensas Aleksandrietis ( 150 – apie 215 m. ) pirmasis ėmėsi skelbti krikščionybę raštu, o taip pat pagrįsti krikščionių tikėjimą moksliniais tyrimais ir filosofija. Anot Aleksandriečio, mokslas gali padėti geriau suvokti tikėjimą; iš esmės tarp mokslo ir tikėjimo nesą jokio skirtumo – jie papildo vienas kitą. Šis požiūris itin skyrėsi nuo vėlesniųjų apologetų, teigusių, jog mokslas ir tikėjimas yra priešingi ir nesuderinami dalykai, o dievas nepažinus mokslu. Tačiau Klemensas Aleksandrietis skelbė, jog pažinimu nepagrįstas tikėjimas yra netvirtas. Jis rėmėsi gnostikų filosofinio pagrindimo metodologija, laikė gnosio koncepciją moksliniu krikščionių tikėjimo pagrindu, kuris tikėjimą pakelia iki mokslinio pažinimo lygmens. Būtent dėl akivaizdžios gnosticizmo įtakos vėliau Klemensas Aleksandrietis buvo nepripažintas krikščionybės ideologų, o Vatikanas iki šiol nėra jo paskelbęs šventuoju. Vis dėlto Aleksandrietis – pirmasis krikščionis, bandęs religiją grįsti mokslu ir manęs šiuos du elementus puikiai derant vienas prie kito.

Jo amžininkas Tertulianas ( 160 – apie 240 m. ) manė visiškai priešingai. Anot jo, tikėjimas neturi nieko bendra su dogmomis, apeigų išmanymu, filosofiniais įrodymais ir mokslo žiniomis: tikėjimas privaląs būti beatodairiškas ir apimti visas žmogaus gyvenimo sritis. Tokiam tikėjimui nereikia jokių įrodymų: svarbiausias įrodymas yra Kristaus žodis ir dvasinis tikinčiojo poreikis. Būtent Tertulianui priskiriamas garsusis posakis „credo, quia absurdum“ – „tikiu, nes tai absurdiška“: šis teiginys nusako Tertuliano mokymo esmę: tikėjimas nesuderinamas su racionaliuoju mąstymu – ir net neturėtų būti bandomas derinti.

Apologetas Origenas ( apie 185 – 254 m. ), Klemenso mokinys, buvo vienas pirmųjų, mėginusių sukurti sistemingą krikščioniškosios pasaulėžiūros variantą. Jo veikaluose „Apie pradus“ ir „Prieš Celsą“ gan aiškiai išreikštas Klemensui artimas požiūris, jog apreiškimas, kuriuo remiasi tikėjimas, neprieštarauja protui, kuriuo remiasi pažinimas, o krikščioniškosios apreiškimo tiesos neprieštarauja graikų mąstysenai. Remdamasis šia nuostata, būdingais graikams samprotavimais Origenas kūrė savąją krikščioniškojo pažinimo sistemą. Šioje sistemoje svarbiausia buvo pabrėžti Dievo ir pasaulio vienumą; krikščionybė – tai pažinimas, Dievas – nekintanti ir nepažini būtis, o Kristus – tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Origeno filosofija, sukurta pagal aleksandriškąją schemą ir nedaug nuo jos nutolusi, vis dėlto buvo savita ir aiškiai krikščioniška. Kaip ir Klemensas Aleksandrietis, Origenas teigė, jog mokslas ir pažinimas yra suderinami su tikėjimu, o neretai ir papildantys bei išbaigiantys vienas kitą.

Taigi pirmieji amžiai po Kristaus buvo krikščionybės gimimo ir formavimosi laikai, kai maišėsi ir viena kitą veikė įvairios skirtingos kultūros, filosofinės ir religinės sistemos, mokyklos, idėjos; gnostikai pirmieji ėmė aiškinti ryšius tarp dievo ir žmogaus, tarp pažinimo ir tikėjimo, o kiek vėliau išsirutuliojusi patristika siekė aiškiai apibrėžti, nusakyti bei įrodyti krikščioniškąsias tiesas. Pirmieji apologetai buvo ir pirmieji, iškėlę mokslo bei religijos ryšio klausimą, pirmieji, supriešinę religiją su mokslu ir pirmieji, siekę sušvelninti ar, atvirkščiai, pabrėžti šią priešpriešą.

IV amžiuje krikščionybė jau tvirtai stovėjo ant kojų, 313 m. Milano ediktu buvo atšauktas jos persekiojimas, o 380 m. krikščionybė pripažinta valstybine religija. Tuo metu ėmė ryškėti skirtumai tarp Rytų ir Vakarųkrikščionybės. Vakarų filosofai buvo mažiau veikiami graikų kultūros, todėl jie savarankiškiau kėlė ir sprendė įvairias filosofines problemas, tuo ženkliai pagilindami patristinę filosofiją ir nukreipdami ją kita, savita vaga. Čia ypač daug nuveikė Aurelijus Augustinas ( 354 – 420 m. ) – vienas iškiliausių ir ryškiausių krikščionių apologetų, padėjęs pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai.
Filosofiją Augustinas, kaip ir daugelis graikų mąstytojų, tapatino su išmintimi, kuri padeda siekti laimės; tačiau laime Augustinas, priešingai graikams, laikė dievo ir savo sielos pažinimą. „Deum et animam scire cupio“, - sako Augustinas. Anot jo, tiesą suvokti galima ne tyrinėjant materialųjį pasaulį, o gilinantis į vidinius sielos išgyvenimus. Dievas yra begalinis; valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo, nei protas ir patyrimas. Taigi Augustinas aiškiai atskyrė apriorinį ir empirinį patyrimus, Dievą bei sielos klausimus palikdamas tikėjimui ir Bažnyčiai, o mokslą – materialaus pasaulio pažinimą – pasaulietiniams tyrinėjimams. Augustino filosofijoje itin aiški takoskyra tarp religijos ir mokslo: jie esą neturi nieko bendra ir gali būti suvokiami tik kaip atskiros, viena su kita nederančios ir netgi nederintinos sritys. Toks požiūris gana tipiškas ir vėlyvesniaisiais amžiais; filosofija ilgai buvo priklausoma nuo teologijos, jos paskirtis buvo vien teologijos papildymas, sisteminimas, apibrėžimas.

Scholastika; Jonas Škotas Eriugena

Scholastinės filosofijos ištakos siekia V amžių – laikotarpį, kai Europoje vyko didžiuliai pokyčiai: Vakarų Romos imperijos žlugimas, frankų ir germanų iškilimas, ideologinis, politinis ir ekonominis krikščionybės įsigalėjimas, feodalizmo epochos kultūriniai procesai – visa tai neišvengiamai turėjo įtakos ir filosofinei minčiai bei religinėms idėjoms. Kūrėsi viduramžių švietimo ir mokslo institucijos – mokyklos ir universitetai, jų paskirtis buvo teikti valdantiesiems sluoksniams išsilavinimą, padėti perimti dvasinės kultūros aspektus, skatinti mokslo ir kultūros raidą. Kadangi viduramžiais kultūrinis bei ideologinis monopolis priklausė katalikų bažnyčiai, natūralu, jog ji diktavo religinį to meto filosofijos pobūdį.

Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika; pats žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „mokyklos, mokyklinis“. Taigi priminė ir svarbiausioji scholastikos užduotis buvo mokslas ir mokymas: susiformavo mokykla, kurioje buvo dėstomi septyni artes liberales-laisvieji menai: gramatika, dialektika, retorika (trivium) ir aritmetika, geometrija, muzika, astronomija (quadrivium), taip pat teologija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai bei mokslininkai buvo vadinami scholastais; scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tačiau viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio: pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastai laikėsi nuostatos, jog išmintis privalo būti dogmatizuota ir autoritarizuota. Viduramžių scholastikoje išmintis ir mokslas buvo grynai teocentrinio pobūdžio.
Vakarų Europos scholastikos formavimosi periodu vienas pagrindinių klausimų buvo filosofijos vieta. Katalikų bažnyčia primetė filosofijai savo problematiką – žmogaus mintys turi būti nuolatos nukreiptos į Dievą, jo pažinimą, Dievo ir žmogaus santykį. Tam reikėjo specialaus mokslo, esančio šalia teologijos ir jai tarnaujančio. Kita vertus, būta ir nuomonių, jog šiuos dalykus reikia atskirti; dialektika ( filosofija ) buvo priešinama su tikėjimu, filosofijai buvo keliamas uždavinys aiškinti pasaulietines problemas, tuo tarpu religijai – žmogaus sielos, Dievo, jų santykio. Neretai dialektikos imdavosi teologai, siekdami pagrįsti religines tiesas; kartais dialektika buvo aršiai puolama kaip pavojus pačiam tikėjimui. Vis dėlto būdingiausia scholastikų nuostata - jog filosofija privalo tarnauti teologijai, nors dialektikos principai ir liečia vien žmogiškuosius, o ne dieviškuosius dalykus.

Žymiausias scholastinės filosofijos formavimosi periodo ( IX a. ) mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena ( apie 810 – 877 m. ). Eriugenos sistema buvo panteistinė, ji rėmėsi krikščionių neoplatonikais, graikų Bažnyčios Tėvų, Augustino idėjomis – visa tai gana tipiška ankstyviesiems viduramžiams. Jonas Škotas Eriugena buvo pasaulietis, dirbo Karolio Plikagalvio rūmų mokslininku, buvo didelis to meto mokslo autoritetas; į jį Bažnyčios vadovai net kreipdavosi teologijos klausimais, ypač dėl garsiojo IX a. ginčo dėl predestinacijos. Eriugena garsėjo nepaprastu išsimokslinimu, jis buvo pirmasis, kuris tuomet grynai enciklopedinio pobūdžio mokslą gebėjo plėtoti, sisteminti, papildyti.
Jonas Škotas Eriugena siekė suderinti filosofinį protą su religiniu tikėjimu. Jis teigė, jog apreiškimas ir protas dera tarpusavyje. Anksčiau protavimas buvo derinamas prie Šventojo rašto; Eriugena derino jo prasmę su protavimo išvadomis – taip filosofija įgavo daugiau laisvės. Tiesa, Eriugena teigė, jog žmoguje filosofuoja pats Dievas; tačiau filosofijai buvo suteiktas autonomiškumas, ir toks teigimas reiškė pažinimo ir mokslo išskirtinumo pripažinimą. Eriugena davė pradžią idealistiniam realizmui; jis racionalizavo tikėjimą. Svarbiausiuose jo raštuose „Apie nulemtį“ ( „De praedestinatione“ ), „Apie gamtos skirstymą“ ( „De divisione naturae“) reiškiama jo nuomonė religiniais bei etiniais klausimais; Jonas Škotas Eriugena savo laikotarpiu buvo vienintelis mąstytojas, gebėjęs mąstyti spekuliatyviai, nebijojęs kelti naujas idėjas ir plėtoti esamas filosofines sistemas.

Realizmas ir nominalizmas

Liepsnojant filosofų (dialektikų) ir teologų (antidialektikų) ginčams X-XI a. vis labiau ryškėjo konfliktas tarp realizmo ir nominalizmo. Iš Šartro mokyklos ( Jonas Roscelinas, apie 1050 – 1122 m. ) kilęs nominalizmas ir iš šv.Viktoro mokyklos
( Gijomas Šampietis, apie 1068 – 1121 m. ) kilęs realizmas ginčijosi dėl universalijų: ar giminės ir rūšys egzistuoja substancialiai ir kaip reiškiasi jų egzistavimas? Realistams universalijos buvo realios – universalia sunt res, nominalistams – vien pavadinimai
( universalia sunt nomina ). Universalijų problemos sprendimas susijęs ne tik su pagrindinio filosofijos klausimo, bet ir su pažinimo bei mokslo prigimties ir esmės supratimu. Nominalizmas, empiriškai orientuodamasis į tikrovę, reiškė materialistinę tendenciją ir buvo susijęs su gamtos mokslų racionalizmu. O realizmas buvo objektyviojo idealizmo atmaina; realizmas buvo prijungiamas teologijai - suteikdamas bendrybei materialią prasmę, realizmas metodologiškai grindė krikščionybės dogmas ir katalikybės pretenzijas į pasaulietinę valdžią.

Šio ginčo įkarštyje Kenterberio arkivyskupas Anzelmas Kenterberietis ( 1033 – 1109 m. ), sekdamas Augustinu, vėl ėmėsi metodologiškai sutaikyti teologiją su filosofiją. Iš Augustino perėmęs tikėjimo ir proto santykio, Dievo koncepcijas, o taip pat būdamas realizmo šalininku, Anzelmas Kenterberietis tikėjimo ir racionalizmo nelaikė priešingais dalykais. Tikėjimas, anot jo, - racionalaus pažinimo sąlyga. Anzelmo teologijos formulė buvo tokia: „credo ut intelligam“ – „tikiu, kad suprasčiau“. Dievą Anzelmas Kenterberietis siekė suvokti intelektualiai, naudodamasis teologiniu racionalizmu. Jo darbuose – „Kodėl dievas žmogus“, „Apie valios laisvę“, „Monologione“ ir „Proslogione“ stengiamasi ontologiškai paaiškinti dievo buvimą. Kenterberiečio įtakoje filosofija virto teologijos pagrindimo instrumentu.

XIIa., vystantis miestų kultūrai, atsiradus pasaulietinių mokyklų, Europos scholastiką ėmė veikti naujos idėjos, kurias katalikybė stengėsi pajungti savo interesams. Tačiau ne visuomet sėkmingai. Scholastai pamažu pradėjo kreipti dėmesį į antikinės filosofijos ir moklso idėjas; radosi naujos natūrfilosofijos, gamtos mokslų racionalizmo, materializmo kryptys. Scholastika suklestėjo, pagyvėjo Europos intelektualinis gyvenimas, iškilo naujų konfliktų tarp teologijos ir filosofijos.

Pjeras Abelaras ( 1079 – 1142 m. ) buvo vienas pirmųjų viduramžių scholastikos mąstytoju, kurie rėmėsi Aristotelio metafizika. Abelaras, derindamas Anzelmo Kenterberiečio idėjas ir nominalistų pažiūras, naudojosi Aristotelio nuosaikiojo realizmo pagrindu. Akcentuodamas dialektinį racionalizmą ( nors ir teisine forma ), Abelaras teigė žmogaus proto galią pažinime ir moksle, taip pat pripažino proto pirmenybę tikėjimo atžvilgiu. Nors Abelaras derino filosofiją su teologija, vis dėlto jis pripažino žmogaus pažintinę ir moralinę autonomiją – o tai XII a. buvo išties pažangios ir laiką pralenkusios idėjos.

XIII amžiuje konfliktai tarp teologijos ir filosofijos dar pagilėjo. Vakarų Europos scholastikos centruose paplitus Aristotelio darbams ir empiriniams gamtos mokslams, kilus katarų erezijai, katalikybės hierarchams, griežtai draudusiems Aristotelio darbus, galiausiai teko imtis jų adaptavimo. Popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu Aristotelio darbai buvo „taisomi“ ir pritaikomi scholastikai bei teologijai. Tai buvo ganėtinai sunkus uždavinys, nes dabar pajungti Aristotelį krikščioniškajai scholastikai buvo kur kas sudėtingiau: adaptuoti reikėjo jau ne vien logiką, bet ir fiziką, metafiziką, etiką ir estetiką, antropologiją ir psichologiją, socialinę ir politinę filosofiją. Tai vienas didžiausių ir, veikiausiai, vienas nesėkmingiausių viduramžių teologų bandymų mokslą pajungti religijai.

Katalikų bažnyčios XIII a. nedomino Aristotelio filosofija ar gamtos mokslai apskritai; tačiau ji siekė pasinaudoti logine ir filosofine sistema, racionalistinėmis teorijomis ir iškilusiu Aristotelio autoritetu savo doktrinai išreikšti ir pagrįsti. Filosofiniai terminai ir sąvokos buvo derinamos su teologiniais.

Žymiausias Vakarų Europos viduramžių scholastas filosofas Tomas Akvinietis
( 1225 – 1274 m. ) teigė, jog filosofija ir teologija susilieja vieno objekto – būties priežasties – pažinime. „Galutinė priežastis“ tėra viena, bet jos pažinimo kelias – dvejopas: racionalistinis (filosofinis) ir teologinis. Pripažindamas valios laisvę, pirmenybę Akvinietis vis tik atiduoda intelektui. Žmogus, anot jo, turi du pažinimo sugebėjimus:jausmą ir intelektą, todėl pažinimo procese jungiasi aprioriniai ir empiriniai suvokimai. Filosofijos (mokslo) ir tikėjimo tiesos neprieštarauja viena kitai, nes protas yra tikėjimo egzistavimo priežastis, o filosofija – teologijos pagalbininkė ( plg. penki Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymai ). Taip pasiekta filosofijos ir teologijos, pažinimo ir tikėjimo, mokslo ir religijos harmonija visiškai pavertė filosofiją teologijos instrumentu: filosofija savomis priemonėmis turėjo argumentuoti teologinius dalykus.
Tomo Akviniečio etika remiasi Naujuoju testamentu ir patristikos raštais, joje taip pat panaudotos Aristotelio ir platonikų sąvokos bei idėjos. Scholastikos persiorientavimas į aristotelizmą buvo tam tikra intelektualinė revoliucija, kur racionalizmas, filosofija, mokslas, nors ir tramdomi teologijos ir varžomi religijos, vis dėlto atskleidė savo gyvybingumą ir perspektyvas.

Ankstyvasis viduramžių humanizmas

XIV-XV a. situacija Vakarų Europos politiniame ir kultūriniame gyvenime ėmė krypti bažnyčios nenaudai. Karaliai ir imperatoriai ėmė kovoti su popiežių pretenzijomis į pasaulietinę valdžią, Bažnyčia, nusilpusi po nesėkmingų kryžiaus karų, ėmė prarasti savo visagalybę; XIV amžiaus viduryje, Liudvikui Bavarui pasodinus į popiežiaus sostą antipopiežių, Bažnyčioje kilo gili krizė.

Šia sumaištimi netruko pasinaudoti ir viduramžių saulėlydžio mąstytojai- Dantė Aligjeris, Viljamas Okamas, Frančesko Petrarka. Ryškėjo aiškios tendencijos atskirti pasaulietinę ir dvasinę valdžią bei įtaką, nuo kontempliavimo apie transcendenciją buvo pereita prie realių gyvenimo problemų svarstymo, filosofinių apmąstymų objektu tapo nebe Dievas, o žmogus. Šio laikotarpio filosofams pirmiausia rūpėjo žmogaus gyvenimas žemėje, o ne tolimas,miglotas ir sunkiai pasiekiamas dieviškasis rojus; jie ėmė kelti naujas politines ir socialines problemas, siūlydami tobulinti visuomenę, kreipti dėmesį į žemiškas žmonių problemas. Visa tai lėmė dvasinių ir moralinių vertybių perkainojimą; nors ankstyvųjų humanistų mąstysena dar buvo scholastinė, tačiau naujų idėjų kėlimas, dėmesys pasaulietinei problematikai jau pranašavo naują viduramžių raidos etapą – Renesansą.

Literatūros sąrašas

"Filosofijos istorijos chrestomatija:viduramžiai", 1980 m.
Wladyslaw Tatarkiewicz, "Filosofijos istorija", 2001 m.
Aurelijus Augustinas, "Confesiones"