Straipsniai > Lietuvos heraldika

Lietuvos heraldika

Heraldika - lot. heroldus - herbų sudarymas, aiškinimas, tyrimas. Herbas (vokiškai "Erbe" - palikimas) - valstybės, miesto, luomo, giminės skiriamasis ženklas, vaizduojamas vėliavose, monetose, antspauduose ir kt. Tai tarptautinė simbolių kalba, tautos kultūros dalis, reprezentuojanti valstybę, miestą, asmenį. Pagrindinės herbo dalys, skydas ir šalmas, yra nekeičiami. Skydas - visų herbų pagrindas, jo forma keitėsi pagal laiką. Šalmas turėjo tokią pat reikšmę kaip ir skydas, tai antroji pagrindinė herbo dalis. Herbą gali puošti įvairios figūros: heroldinės, kurias sukūrė herbų kūrėjai ir neheroldinės.

Lietuvos herbuose daugiausia paplitusios neheroldinės figūros: paukščiai, žvėrys, augalai arba karių reikmenys. Lietuviški herbai skiriasi nuo kitų tautų herbų, jie daugiau dvasinio, nei kariško pobūdžio. Visos kitos herbų dalys priklauso prie antrinės heraldikos dalykų ir jas galima keisti.

Spalvinė gama irgi turi savo reikalavimus: būdingos klasikinės spalvos ir dviejų rūšių metalas, auksas ir sidabras. Didelę reikšmę herbuose vaidina spalvos:

aukso arba geltona spalva reiškia kilmingumą, dorumą, protingumą,
sidabras ir balta spalva - džiaugsmą, skaistumą ir nekaltybę, teisingumą,
raudona - drąsą ir meilę,
mėlyna - ištikimybę, sąžiningumą,
juoda - liūdesį ir išmintį, išsilavinimą,
žalia - laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.

Herbai pradėjo rastis Lietuvoje 13-14 amžiuje. Apsišarvavę nuo galvos iki kojų riteriai buvo priversti turėti savo skiriamuosius ženklus kovose su priešais. Herbus naudodavo kilmingojo luomo atstovai, juos dėdami ant skydo, šalmo, riterio apsiausto (iš čia ir angliškas herbo pavadinimas - coat of arms), vėliavos. Naudotus skiriamuosius ženklus iki 14 amžiaus negalima pavadinti herbais, nes jie neatitiko heraldikos reikalavimų: skydo, spalvos, nebuvo dar paveldimi. Tai buvo ženklai, iškilę iš simbolių. Jau 5 tūkstantmetyje iki Kristaus gimimo miestai turėjo savo ženklus.

irmieji herbai buvo linijiniai (tokie yra karaliaus Mindaugo antspaudo atvirkščia M su kryžiumi viršuje,Vytauto Didžiojo pentino ženklas ant lietuviškų pinigėlių bei gediminaičių stulpai), vėliau juose skiriamieji ženklai pradėti spalvinti ir rėminti į herbo skydą. Tai buvo dažniausiai herbai su strėlės motyvu. Kita herbų grupė buvo lenkų herbai, kuriuos ir turi dabar išlikę bajorų palikuonys.Šie herbai turi pavadinimus. Lenkų kilmingieji stodavo į karą po viena vėliava. Vienos srities bajorai į savo herbus dėdavo tos srities vėliavos ženklą. Taip atsirado daug giminių, turinčių vieną herbą. Amžių ir istorijos bėgyje herbai keitėsi, Lietuvos bajorai, priimdami lenkų herbus, juos papildydavo savo figūromis, pakeisdavo pavadinimus.Didžiausią postūmį lietuviškos heraldikos europeizavimui ir tolesniam vystymuisi suteikė 1413 metų Horodlės unija kai 47 lenkų riterių giminės suteikė savo herbus 47 lietuvių riteriams (tik katalikams) bei jų šeimų nariams, tuo pačiu pripažindamos juos lygiaverčiais.

Iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbų parodos, 2002-02-16
Straipsnis perspausdintas su Lietuvos Bajorų Karališkosios Sąjungos svetainės autorės gerb. Audronės Musteikienės sutikimu lbks.tinklapis.lt